Tarp gyvenimo šurmulio ir neramumų, mes visada trokštame rasti ramų kampelį, kuriame mūsų sielos galėtų pailsėti ir tyliai augti poezija. Vienišas magnolijos medis, kuriuo dalinuosi su jumis visais, yra tarsi švelni fėja, atkeliaujanti iš laiko gelmių. Laiko plyšiuose ji mums nupiešia elegantiškos poezijos kampelį, priversdama net paprastas dienas šviesti ryškiai.
Kiekvienas žiedlapis šiek tiek susisukęs, su natūraliu lanku, tarsi ką tik patyręs švelnų vėjelį, dabar tempia savo pozą, visiškai sužydėdamas savo grožiu. Kuokeliai švelniai geltoni, tarsi saulės pabučiuotos fėjos, išsidėstę tarp žiedlapių, suteikdami šiai magnolijai gyvumo ir žaismingumo.
Naktį, kai guliu lovoje ir žiūriu į ramiai žydinčią magnoliją ant naktinio stalelio, visi rūpesčiai ir nuovargis mano širdyje, regis, akimirksniu išnyksta. Žiedlapiai, švelnioje šviesoje, skleidžia ramią ir taikią aurą, todėl jaučiuosi lyg būčiau ramiame sapne. Jo draugijoje kiekvieną naktį galiu ypač ramiai miegoti. Kai ryte pabundu ir pamatau jo žavingą išvaizdą, mano nuotaika taip pat tampa ypač maloni.
Padėkite jį stalo kampe. Kai sėdžiu prie stalo, atsisukęs į kompiuterį ar knygą, ir jaučiuosi pavargęs, kol žiūriu į tą magnoliją, mane jaudins jos paprastas ir elegantiškas grožis, o įkvėpimas trykšta lyg pavasaris.
Gyvenimas gali būti paprastas, bet jei tik atrandame ir kuriame širdimi, laiko plyšiuose galime nubrėžti savo paprastos ir elegantiškos poezijos kampelį. Viena magnolija yra raktas mums, atrakinantis poetinį gyvenimą. Kodėl gi nepasirinkus vienos ir sau bei neleidus jai lydėti mus kiekvieną nuostabią dieną?
Įrašo laikas: 2025 m. balandžio 25 d.