Kai žvarbus šaltas vėjas lyg peilis perpjauna skruostus...o kai žemę padengia storas sniego sluoksnis, pasaulis tarsi skendi tyloje ir šaltyje. Atšiaurus žiemos šaltis verčia žmonių žingsnius skubėti, o jų nuotaikas, regis, sustingdo ši monotoniška balta spalva. Tačiau šiuo, regis, negyvu metų laiku, į mano gyvenimą tyliai įžengė vienas mažas slyvos žiedas, tarsi šilčiausia gydanti žiemos šviesa, sušildantis mano širdį ir nušviečiantis gyvenimo spalvas.
Jis stovėjo tyliai, tarsi iš senovės poezijos atgimstanti fėja, spinduliuojanti nežemišką žavesį. Šis mažas slyvos žiedas stovėjo vienas ant šakos, paprastos ir elegantiškos formos. Ant šakos buvo išsidėstę keli maži ir gležni slyvų žiedai, švelnūs ir drėgni, tarsi lengvai nulūžtų palietus. Kuokeliai buvo ilgi, tarsi mirgančios žvaigždės naktiniame danguje, ypač ryškiai išsiskyrė žiedlapių fone.
Jo žiedlapių tekstūra aiškiai matoma, tarsi tai būtų gamtos kruopščiai sukurtas meno kūrinys. Kiekvienas žiedlapis yra šiek tiek susisukęs, primenantis drovios merginos besišypsantį veidą, spinduliuojantis gyvumo ir žaismingumo pojūtį. Nors tai simuliacija, jis toks tikroviškas, kad jį beveik galima supainioti su tikru. Tą akimirką, regis, užuodžiau silpną slyvų žiedų aromatą ir jaučiau jų atsparumą bei ryžtą, su kuriuo jie žydėjo šaltame vėjyje.
Įdėjau jį į senamadišką mėlynai baltą porcelianinę vazą ir pastačiau ant kavos staliuko svetainėje. Nuo tada jis tapo nepakeičiama mano gyvenimo dalimi, tyliai lydinčia mane kiekvieną žiemos dieną. Ryte, kai pirmasis saulės spindulys prasiskverbia pro langą ir apšviečia mažą slyvos žiedą, jis atrodo ypač žavingai ir gražiai.
Įrašo laikas: 2025 m. rugpjūčio 22 d.