Srauniame laiko sraute, esame tarsi keliautojai triukšmingame pasaulyje, skubantys kojomis, o mūsų sielas sluoksnis po sluoksnio apgaubia užimtumas ir spaudimas. Gyvenimo smulkmenos – tarsi smulkūs smėlio grūdeliai, pamažu užpildantys mūsų širdžių spragas. Tie kadaise šilti ir gražūs meilės jausmai, regis, tyliai ir nepastebimai išslysta, palikdami tik nevaisingą ir vienišą peizažą. Viena pavienė hortenzija, tarsi šviesos spindulys, persmelkiantis miglą, apšviečia užmirštą kampelį giliai mūsų širdyse, leisdama mums iš naujo priimti gyvenimą ir atgauti seniai prarastą šilumą bei meilę.
Šios hortenzijos žiedlapiai kruopščiai pagaminti iš plono šilko, kiekvienas jų tikroviškas ir, regis, gali virpėti nuo menkiausio prisilietimo. Žavingai spindėdami saulės šviesoje, jie tarsi pasakoja senovinę ir paslaptingą istoriją. Tą akimirką mane visiškai pakerėjo vieniša hortenzija. Atrodė, kad kalbuosi su ja per laiką ir erdvę. Šiame šurmuliuojančiame ir triukšmingame pasaulyje ji buvo tarsi raminantis perlas, akimirksniu nuraminantis mano neramią protą. Nusprendžiau ją parsinešti namo ir paversti ją šviesia savo gyvenimo dalimi.
Ši vieniša hortenzija tapo artima mano gyvenimo drauge. Padėjau ją ant palangės savo miegamajame. Kiekvieną rytą, kai pro langą į ją krinta pirmasis saulės spindulys, ji tarsi atgijo, skleisdama švelnią ir šiltą šviesą. Tyliai sėdėdavau prie lovos, stebėdama ją ir jausdama šią ramybę bei grožį. Atrodė, kad tą akimirką visi mano rūpesčiai ir nuovargis išnyko.
Grįžusi namo išsekusiu kūnu, pamačiau, kad hortenzija vis dar tyliai žydi ten, tarsi sveikindama mane sugrįžus. Švelniai glostydavau jos žiedlapius, jausdama subtilų tekstūrą, ir pamažu nuovargis bei vienatvė mano širdyje išnykdavo.
Įrašo laikas: 2025 m. rugpjūčio 23 d.